Skip navigation.
Home
Neither Bike Nor Trike

Open Season

gib's picture

Anksti kaip vaikystėje atėjusi žiema primena, kad gyvename šiaurėje. Dauguma čiabuvių taip įnikę į savo kasdienius vargus, kad miršta net nesuvokę, jog didžioji dauguma žmonijos gyvena tropiniame karštyje, ir tik nedidelė dalis žmonijos yra nublokšta į Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Švediją, Norvegiją, Islandiją, Grenlandiją, Aliaską, Rusijos Arktį.

Praeitą naktį persukome laikrodžius, kad budint būtų daugiau šviesos. Tačiau ką bedarytume, žiemą diena truks tik ketvirtį paros, jeigu purviną, bet šviesesnį už dangų sniegą verta vadinti diena. Sustingęs protas bunda taip sunkiai, kaip rytais pridusę automobilių akumuliatoriai,- dauguma vakarais sumigs kaip reikiant neprakutę, užliūliuoti skaitmeninės TV ar greičiausio ES Interneto.

Iškirtome taigą, iššaudėme žvėris, pristatėm fermų-skerdyklų, užpylėm žemę asfaltu, įsikalinom benzininiuose kibiruose ar betoniniuose urvuose ir mėgaujamės šiltoje Kalifornijoje sukurta technologine pažanga.

Panašu, kad vienratastas yra tokia pati civilizacijos nuokruša, kaip bet kuris kitas žmogėnas. Jam reikia sugniaužti kumštyje pautus ir stačiai į spoksoklę paaiškinti, kad sportas yra sveikata, kad judėti būtina, kad žiema yra ne kliūtis, bet šioje platumoje esančių dundukų visas gyvenimas. Jeigu nėra drąsos emigruoti vėlniop iš šito amžinojo įšalo, tėra dvi galimybės:

žiemos miegas
prieš eidamas gulti nepamiršk bent pirštų pakrutinti ir užsiregistruoti
amžinoji gyvastis
atsipeikėk, nusiprausk šaltu vandeniu, išsiražyk-prasimankštink-apšilk, neškis ratą laukan, ir tik nepamiršk, kad tuntas tavo kolegų - apsibezdėjusių slunkių laukia, kol TU paskelbsi meetą arba brūkštelėsi shoutą